BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

(be temos)

Muminukas įsivaizdavo, kad jis yra Mora. Lėtai ir susikūprinęs jis sliūkino per negyvų lapų šusnis, ramiai stovėjo ir laukė, kol jį apsiaus ūkanos, dūsavo ir ilgesingai žvelgė pro langą. Jis buvo vienišiausia būtybė visame pasaulyje.
Tačiau nematydamas lempos negalėjo per daug įsijausti. Taigi jo galvoje ėmė suktis linksmos mintelės apie salas jūroje ir didžiules permainas, jis pamiršo Morą ir pradėjo šokinėti tarp ilgų ryto šešėlių. Letenę buvo galima dėti tik ten, kur švietė saulė, visur kitur tyvuliavo gili kaip nedugnė jūra. Aišku, jei nemokėjai plaukti.

(…)

Tarpekliu ji nusileido į paplūdimį. Jos pėdos smėlyje buvo plačios ir neryškios, tarytum didžiulis ruonis būtų šliaužęs prie vandens. Bangos puolė į jūrą ir neryžtingai sustojo, skaidrus vanduo nurimo palei tamrios Moros suknios palanką ir pradėjo stingti.
Mora laukė ilgai, kol ją apsiautė smulkus sniegas. Kada ne kada ji vis pakeldavo letenas, ledas subraškėdavo, bet vis labiau storėjo. Mora pasigamino nuosavą ledinę salelę, kad galėtų nuplaukti prie degančio žiburio. Žiburys jau pradingo už salų, bet Mora žinojo, kad jis ten. Ir nesvarbu, jeigu tas žiburys užges, kol ji spės nuplaukti. Ji galėjo laukti. Jie uždegs naują žiburį kitą vakarą. Anksčiau ar vėliau vis tiek tą padarys. Laiko ji turėjo. Tik laiko ji ir turėjo.

Tuvė Janson - Tėtis ir Jūra.

Rodyk draugams

(be temos)

Man, kuri visą gyvenimą buvo žmogus su savo idėjom, su savo vertybėm, su savo pasauliu, tai neturėtų būti problema. Bet dabar esu visiškai kitokioj situacijoj nei bet kada iki šiol. Tiksliai, labai tiksliai žinau, ko noriu. O noriu neįmanomo.


Tai Tobula.


Tekančios Saulės Šalis, šaltų benzininių atspalvių saulėlydis.


Mažas berniukas oro uosto fone skaldo luitais pajuodusį sniegą, neša link viaduko ir pro turėklus mėto žemyn. Grubios gniūžtės ištykšta į asfaltą ir ten pasilieka. Šalimais nežinoma mergaitė šoka aplink nudžiuvusio nebeatpažįstamo medžio kamieną.


Plėšiausi, draskiausi, ašarojau. Puoliau į purviną laisvės glėbį ir nepataikiau. Išmokau spjaut į minią ir taip tapau priklausoma nuo jos. Tačiau ilgainiui vėl nulėkiau savais keliais ieškoti mitinių kraštų. Šįkart atsidaviau į mirtinus gniaužtus parodijos teatro. Pasilikau. Širdis neištvėrė, ištrūko ir nukraujavo ant altoriaus. Miriau.


Fuck me and mary me young.
Sisters Of Mercy - Driven Like The Snow.


Savo laiku ji pati įsėlino pro praviras duris. Ten, kur aš save šarvojau. Niekada jos nebuvo uždaros. Galbūt tik tą trumpą mirksnį, kai tamsa pavirto į didžiulį paukštį, ir, nunešdama baimę, perskriejo kiaurai mane. Vėsiu vėjo gūsiu įsiveržė tarp manęs ir kitų. Šaltu kvapu išmušė iš galvos tai, kas trukdė ir temdė akis.
Bet ateitis neprisikėlė.
Kad prisikeltų, privalo atsirasti ir dabartis. O jos nėra. Tik naktimis, tamsoje ir tyloje pasirodo. Kai išmoksiu suvaldyti ir susitaikyti su tuo, kas yra mano viduje, viskas pasikeis. O išmoksiu, juk pagaliau žinau, kas ten glūdi.
Menas reikalingas tam, kad neuždusčiau nuo melų. Tačiau, kad būtų dabartis, reikia ir praeities. Praeities.


 Devynmetė suraižytom rankom. Suraižytom adata. Suraižytom iki kraujo. Jai tiesiog patiko justi, kaip gniužulas iš gerklės per petį nulekia žemyn ir dilbiu lėtai slenka vis toliau. Ir man nesvarbu, kad niekas randų nesureikšmina. Juos manatu AŠ, ir todėl mane vis slegia. Kažkas. Slegia. Nežiūrėk ten gi.
Niekoas nesuodė, kad ji paslapčiomis knisa visus stalčius, verčia namus aukštyn kojom, svajodama apie dokumentą. Įvaikinimo. Kaip viltingai ji peržvelgdavo senas nuotraukas, kažin ko jose ieškodama. Suaugusieji nė nenutuokė, ką slepia tos ikimokyklinukiškos šnekos apie laumes ir ateivius.
Mažas vaikas, mažoje lovelėje kandžiojantis pagalvę ir meldžiantis Dievo nebežinia ko. Maža pilka siela ant pagalvės užvalkalo šalia mano galvos.
Dievo nėra.
Biblija melavo. Gyvūnai turi dvasią.

Bedugnių nebūna. Būna tik žmonės, kurie į jas šoka vietoj to, kad grįžtų atgal. Galvojau.
Nekritęs dugno nerasi.



http://s30.yousendit.com/d.aspx?id=3MFOVSI9SBC6J20EEBTSLZVTQV

http://s30.yousendit.com/d.aspx?id=2KWJQKD7IM7CG167C0NCADA48G

http://s31.yousendit.com/d.aspx?id=2UC3S61IA46573V52V7J47L2GU

Rodyk draugams

(be temos)

Ne, rimtai, žinau, ką tuo norėjau pasakyt. Užkniso tai, kad mano mėgstamiausiu grupių sąraše yra khultinės black metal grupės, sušiktas industrial bumčikas ir gotikinis rokas. Kur dar dūmas su ambientine muzika. Kur dar Nurse With Wound su Coil, kažkokia nežemiško skambesio elektronika (šiaip rekomenduoju, iš ties Menas). Užkniso tai, kad spygauju dėl Anubi albumo, svajoju iš metalistų nusipirkt kažkokį ziną ir tuo pačiu metu sėdžiu gothic.lt forume. Užkniso tai, kad noriu nusidažyt plaukus žaliai ir iš kažkur nuraut dujokaukę bei lateksinį korsetą, o kita mano dalis šaukia apie natūralumą, wicca religiją, pagonybę ir Perkūną. Dar kita skrajoja kažkur su gotrokio akordais.


Dėkui kolegai adamsui iš gothic.lt, kuris tokias kaip aš išvadino “pajuodusiom mergaitėm su labai išlavintu muzikiniu skoniu”. Ironiškai, be abejo, nes tai nėra išlavintas skonis, tai yra pati aiškiausia paauglystė, nežinojimas, ko nori ir asmenybės nesusiformavimas, visiškas blūdijimas. Savo žodžiais ir pajuoka jis manęs neįžeidė, nes išties tą patį galvojau. Visiškai. Kad jau kaip ir metas suaugt, kad vienąskyk nuprotėsiu, blaškydąmasi tarp industrializmo ir misticizmo garbinimų. Anksčiau guodė mintis, kad visa tai daugiau ar mažiau apjungė Gotika, įvairiapusis dalykas, apie kurio santykį su  manimi smulkintis nenoriu (intymu juk tai, tiesa?). Bet. Žinojau. Kad. Ji taip pat marga. Labai. Ir šūdas, didelis. Žinau, ko noriu, bet nesu pajėgi to išreikšti, eiti man visiškai nauju keliu.


Tiesiog. Reikia vienąsyk viską sujungti į vieną. Jei trumpiau. Seniau ėjau trimis skirtingais keliais, ir buvo lengva, nes kiekvieną jų išties simbolizavo muzika ar meno šaka, ar žmonės kokie nors, ar pan.


Dabar reikia sujungt viską.


O tokios muzikos nėra. Tokių žmonių nemačiau. Nepažįstu.


Ne, esmė vėl ne tame. Ne, ne, ne. Dar prisideda tai, kad kiti mato tai, kuo buvau anksčiau, ir skaudina, nes kai bandau pasiguosti - nusijuokia. Mano lūpom ištarti tie patys žodžiai yra anekdotas, o kito - pagalbos šauksmas.


Kliedžiu. Jei Lauxna Lauksna ir Girnų Giesmės turėtų porą gabalų su Burzum gitarom, tokia muzika būtų.

Rodyk draugams

(be temos)

Visą naktį klajojau kažkur pikselinėj erdvėj, nes kaip ir smigau, bet muzika neleido visiškai atsijungt. The Kovenant šitam reikalui pati tinkamiausia muzika, I guess. “Was it everything they told you? Wasiteverythingtheytoldyou? Wasiteverythingtheytoldyou? Wstvrthngthtldy? Wstvrthngthtldy? ? ? ? ?” Ir taip man patinka šitas bullshit, kurį jie vadina nemiga, nesvarbu, kad tai pamažu veda prie beprotystės, kad esu pasiryžus esant reikalui jį sukelt dirbtinais būdais.

“Būsiu dabar tokia, kokią mane norit matyti. Tada galėsit sėdėt apsikabinę savo hipotezes. Suprantu jus, juk negali būti tikras, kad ir kiti mąsto. Nes juk negali būti tikras, kad jie kažką jaučia. Galbūt pasaulis yra tau vienam dievų sukurtas kibernetinis išbandymas, ir kiti tėra užprogramuotos lėlės? Nebenusivilsiu, kai kitąsyk pravirkus vėl sulauksiu smūgio per veidą ir naujos dozės sarkazmo. Suprantu, juk negalit būti tikri. “


No more candycoloured paradise.
Juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda. Ką dar galėčiau pridurti? Melsvai juoda. Pilkai juoda. Rudai juoda. Rausvai juoda. Žalsvai juoda. Geltonai juoda. Balsvai juoda juoda juoda juoda juoda juoda juoda. Tik nesusiekit to su liūdesiu, kančia ir blogiu, gerai? Ir pamirškit trumpam, kaip atrodau.

Rodyk draugams